Istorija

                                                           Klovainių istorija

   Klovainiai – vienas seniausių šiaurės Lietuvos miestelių, įsikūręs abejose Daugyvenės upės pusėse, apie 40 km. Į rytus nuo Šiaulių,  6 km. į pietryčius nuo Pakruojo, 7  km. į šiaurės rytus nuo Rozalimo; Pakruojo - Pušaloto, Linkuvos - Rozalimo kelių sankryžoje. Į rytus nuo miestelio šiaurės kryptimi teka Ramytė. Kitoje Klovainių pusėje - Ežerėlė.

   Rašytiniuose šaltiniuose Klovainių vardas  minimas  nuo XVI amžiaus pradžios. Šalia dvaro iškilo miestelis, klostėsi savos tradicijos. 1621m. Jeronimas Valavičius pastatė pirmąją medinę Romos katalikų bažnyčią ir Klovainiai plačiai nuskambėjo 1622-V-11 dieną rašytu Valavičiaus raštu - įsakymu Klovainių parapijos valstiečiams, kuriuo įpareigojama lankyti bažnyčią. Anot M. Valančiaus, „užsiimti klovainiečių perauklėjimu teko ir 1644m. kunigaikščiui Radzvilai, Lietuvos marčelgai“, Klovainių ponui gavus skundą iš Klovainių klebono Tolčico. 1627m. prie bažnyčios įsteigta parapijinė mokykla.  1632m. Klovainiai gavo miesto teises. 1781m. Karalius Stanislovas Augustas suteikė privilegiją rengti 4 metinius prekymečius. Stanislovas Poniatovskis 1779m. naujai patvirtino miesto teises ir leido miestelėnams rinktis vaitą.   XIXa. pr., kai E. Karpis įvedė baudžiavą, miestelėnai sukilo, bet gubernatoriaus valdžia atsakė miesto teises.

   1858m. Klovainių vardas pateko į spaudą - Karolis Brunonas Rimavičius parašė humoristinį eilėraštį „Balius ubagų", kuris (gerokai sutrumpintas) buvo išspausdintas T. Ivinskio 1858 metų kalendoriuje.

   Neatsiribota nuo visos šalies gyvenimo - spaudos draudimo metais lietuviškas knygas klovainiečiams gabeno ir platino knygnešiai Ignas Bitaitis, Antanas Bataitis, Jurgis Bielinis, Čemolonskis, nuošaly neliko kunigai Steponas Povilionis, Antanas Vytartas, Vladislovas Opulskis ir kt.  Nuo 1905m. veikė daug įvairių draugijų. 1919m. susidarė Klovainių partizanų būrys, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę.

   1928 Klovainių „Pavasario“ sąjungos ir bažnyčios choras dalyvavo antrojoje Dainų šventėje, 1930m. A. Zakarauskas Dainų šventei paruošė  Šv. Cecilijos chorą.

                                                       1914 bažnyčios choras

    1939m. Atidaryta ir pašventinta šaudykla. Šauliai turėjo savo būstinę, knygynėlį. Vaidinimus statė „Pavasarininkų“  bei šaulių organizacijų nariai. Jie taipogi rengė šokius, įvairius vakarėlius bei pasilinksminimus.

 

                 1929 pavasarininkai                                                 1937 po vaidinimo

 

               1937 pavasarininkų kongresas                                  1937 ūkininkai

                                                                 1939 šauliai

    Aktyvus judėjimas vyko antrojo pasaulinio karo bei pokario metais. nemažai klovainiečių bei aplinkinių kaimelių gyventojų buvo išvežti į Sibiro platybes. Nuo 1944m daugelis jaunų žmonių kovojo už Lietuvos nepriklausomybę Žaliojoje rinktinėje.

   1949m. kūrėsi kolūkiai. Klovainiečių visuomeninis, kultūrinis gyvenimas keletą dešimtmečių glaudžiai siejosi su kolūkio „Pavasaris“ veikla. 1949 - 1962m. veikia septynmetė mokykla. 1951m. atidaroma biblioteka, pradedami rodyti kino filmai. Veikia vaikų darželis. 1955m. įsteigtas medicinos punktas, girininkija, lentpjūvė, malūnas, ryšių skyrius. 1965 suburiamas Klovainių choras, etnografinis ansamblis.

   1969m. pradėta statyti dolomitinės skaldos gamykla,  1971m. atidaromi nauji kultūros namai. 1978m. atidaromas vaikų lopšelis – darželis.

    Gimė naujos tradicijos, susijusios su žemdirbyste – ganiavos, artojų palydų į laukus, rugiapjūtės pabaigtuvių, linininkų bei kt. šventės.

                

                                                        Dirbtuvių kiemas 1975m.

    Kiekvienais metais buvo švenčiama Moters diena (kovo 8d.), pagerbiami Karo veteranai, minimos Vėlinės, rengiamos Joninės. Senieji miestelio gyventojai buvo kviečiami į linksmas darbo veteranų vakarones.

    Kiekvienais metais miestelio auksarankiai pristatydavo savo darbus vietos  tautodailės parodose. Čia buvo galima išvysti austų lovatiesių, bei rankšluosčių, pintų suvenyrų, nėrinių, mezginių ir t.t.

     Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, miestelis neliko nuošaly nuo visos šalies įvykių- džiaugtasi Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktu. Pergyventas ekonominės blokados laikotarpis (nuo 1990m balandžio 20 iki 1990m liepos 2d), kai Sovietų Sąjungos valdžia sustabdė žaliavų – pirmiausia naftos – tiekimą Lietuvai. Kartu su visa Lietuva klovainiečiai budėjo Vilniuje 1991 sausio 13 – osios naktį...  Džiaugtasi,  kai 1992m pradėjo funkcionuoti laikinieji pinigai – bendrieji talonai ir dar labiau – kai 1993m birželį įvestas tikras lietuviškas pinigas – litas. Didesnis dėmesys skiriamas tautinėms šventėms – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos valstybės atkūrimo dienoms paminėti; sugrįžo senosios Joninių, Užgavėnių tradicijos.

    Tapo tradicija kiekvienais metais organizuoti dviejų dienų kaimo šventę – Onines, vakarones „Po darbų“, jaunimas kviečiamas į šventę „Ąžuolų stiprybė – mumyse“.

    Kultūros namuose rengiamos tautodailės parodos, kuriose savo darbus pristato tautodailinikės R. Prikockienė, V. Daukutienė, S. Grigutienė, I. Rudzinskienė, jaunieji mokyklos tautodailininkai.

  1997 vasario 13d. Lietuvos Heraldikos komisija aprobavo dailininko prof. Juozo Galkaus sukurtą Klovainių herbo etaloną.

   Istorinio herbo miestelis neturėjo. Heraldikos komisijoje svarstant herbo simboliką, buvo atsižvelgta į vietinių gyventojų pasakojimą apie miestelio vardo kilmės legendą; esą miestelio vardas kilęs nuo žirgo kloniojimosi einant per laukus.žirgai buvo mėgstami ir Karpio dvare, garsėjusiame didžiulėmis arklidėmis. Žmonių pasakojimai apie žirgo viziją tekant saulei, prisiminimai apie kadaise pro Klovainius ėjusį Kauno – Rygos traktą, lėmė, kad heraldikos ženklo simboliu tapo žirgas.