Aktualu

 

                  Šv. Joakimas ir Ona, Švč. Mergelės Marijos tėvai

 

Minimi liepos 26

    Kaip teigia sena krikščionybės tradicija, Marijos gimdytojų vardus mums išsaugojo žydai įvairiuose apokrifiniuose raštuose. Vardas Ona - tas pat kaip kunigo Samuelio motinos, irgi ilgai neturėjusios vaikų (1 Sam 2,19). Jis yra kilęs iš hebrajiško žodžio hanna- „malonė". Ona buvo kunigo Matano iš Betliejaus duktė ir turėjo dvi seseris, Mariją ir Sobę, kurios ištekėjo už betliejiečių ir pagimdė viena Mariją Salome, kita - Elzbietą. Ona minima Jokūbo Protoevangelijos (II a.) 1-7 skirsniuose, Pseudomato Evangelijos 1-5 skirsniuose ir Marijos Gimimo Knygos 1-6 skirsniuose. Iš šių tekstų sužinome, kad ji ištekėjo už Joakimo ir ilgai neturėjo vaikų.

    Kartą, kai Joakimas, kurio vardas reiškia „Viešpats pasirengęs", šventykloje atnašavo auką, žydai iš jo tyčiojosi sakydami, kad jis nevertas atnašauti, nes neturįs palikuonių. Pažemintas ir susikrimtęs Joakimas pasitraukė į dykumą. Ten po keturiasdešimties dienų ir naktų jam pasirodė angelas ir pranešė, kad Ona nėščia. Tada jis paaukojo dešimtį avinėlių ir grįžo namo. Oną taip pat angelas įspėjo, ir ji nuėjo prie Jeruzalės miesto vartų pasitikti vyro: šis epizodas, žinomas kaip „susitikimas prie Aukso vartų", dažnas Rytų ikonografijoje; vartai vadinti auksiniais, nes buvę paauksuoti, tačiau istorinių žinių apie juos nėra.

    Kai Marijai sukako treji metai, ji pasirodė Šventykloje, ir nuo to laiko apie Joakimą žinių nėra, nors apokrifiniuose tekstuose sakoma, kad Ona sulaukusi aštuoniasdešimties metų. Vėlesnė tradicija mini dar dvejas Onos vedybas: ji ištekėjusi už Joakimo brolio Klopo, paskui už Salomo. Pagal šią tradiciją, iš Klopo gimė Klopo Marija, ji tapo Alfiejaus žmona ir Simono, Judo Tado, Jokūbo Jaunesniojo ir Juozapo Teisingojo motina; pastarasis kartu su Motiejumi buvo pasiūlytas apaštalams į Judo Iskarijoto vietą; šie pasirinko Motiejų. Mirus Klopui, Ona ištekėjo už Salomo ir pagimdė Salomo Mariją, ši ištekėjo už Zebediejaus ir nuo jo pagimdė Jokūbą Vyresnįjį ir Joną evangelistą. Jėzaus Motina su šiomis dviem seserimis sudaro vadinamąją Trijų Marijų grupę. Reikia pažymėti, kad visi šie Jėzaus pusbroliai buvo jo mokiniai ar apaštalai. Įtrauktas į Aukso legendą, vėliau Tridento Susirinkimo atmestas, šis gražus pasakojimas ir toliau gyvavo, ypač vokiškai kalbančiuose kraštuose. Yra netgi paveikslų, vadinamų „Šventaisiais giminaičiais", kuriuose visi šie personažai pavaizduoti kartu tarsi šeimos portrete. Juose galima atpažinti netgi vaikus, Jėzaus pusbrolius, nes jie žaidžia su daiktais, tapsiančiais jų kankinimo įrankiais, o dar vėliau - ikonografiniais atributais. Pavyzdžiui, Jokūbas, kuris bus pramintas riteriu Matamoru, „Maurų žudiku", pavaizduotas jodinėjantis, Simonas su pjūklu, Judas Tadas su lazda.

   Onos ir Joakimo kultas paplito pirmiausia Rytuose, o vėliau ir Vakaruose (ypač dėl daugybės per Kryžiaus karus atgabentų relikvijų); jis buvo susijęs su Marijos šventėmis ir ypač su Nekalto Prasidėjimo samprata, XIII a. ginama pranciškonų, 1483 m. patvirtinta Siksto IV ir 1854 m. paskelbta dogma. Iš Europos Onos kultas persikėlė į Kanadą, jį ten išplatino bretonų emigrantai, kurie taip ją garbino, kad radosi net priežodis: „Gyvas ar miręs, kiekvienas bretonas bent kartą aplanko šventąją Oną". Dabar Ona su Joakimu minimi liepos 26 dieną.

   Daug kur Onos kultas yra susijęs su Marija. Kadangi savo įsčiose ji išnešiojo pasaulio viltį, jos apsiaustas yra žalias, tad Bretanėje jai meldžiamasi per šienapjūtę. Kaip dailidės Juozapo uošvė, o ypač kaip gyvas nekaltai pradėtos Mergelės Marijos „tabernakulis", ji globoja visus, kurie dirba su mediena - dailides, baldžius, medinių namų statytojus. Kadangi pati saugojo Mariją kaip brangenybę skrynelėje, ji globoja auksakalius ir netgi statinių dirbėjus. Onos lobis buvo Mergelė Marija, todėl ji globoja kalnakasius, kasančius žemės gelmėse slypinčius turtus. Ona mokė Mariją palaikyti namuose švarą, todėl globoja šluotų gamintojus; mokė austi, todėl globoja audėjus; mokė siūti, todėl globoja siuvėjus ir visus, kurie audžia, parduoda audinius ir siuva, taip pat ir nėrėjas; vienoje legendoje minima, kad ji mezgusi pirštines, todėl yra pirštinių gamintojų globėja. Kaip taupi namų šeimininkė, ji yra prekiautojų sendaikčiais globėja. Kaip Marijos, Stella maris, motina, ji globoja jūrininkus. Ir dar ji globoja krikščionių šeimas ir našles.

   Onos pagalbos prašo nevaisingos šeimos, nėščios moterys, jos meldžiama gelbėti nuo skausmų per sunkų gimdymą; kaip Mergelės Marijos motinos, jos prašoma padėti gerai išauklėti vaikus. Kadangi Jėzus Onai suteikė lengvą ir ramią mirtį, jos meldžiama padėti gražiai numirti. Onos diena yra antradienis, nes manoma, kad ji mirusi tą dieną.

   Paveiksluose Ona su Joakimu vaizduojami ir kartu, ir atskirai. Joakimo atributas yra du balandžiai, skirti paaukoti Šventykloje, bet dažniausiai jis vaizduojamas kartu su Ona prie Aukso vartų, kur jiedu yra tarsi vienas kito atributas. Labai dažnai Ona vaizduojama mokanti mažąją Mariją skaityti Šventąjį Raštą.

   Ikonografijoje Ona pasirodo kaip geroji senelė: ją matome su mergaite Marija, kuri iš esmės yra pagrindinis jos atributas, ir su Marija, laikančia ant rankų Kūdikėlį Jėzų. Yra du šios tematikos paveikslų tipai, vienas paprastesnis, kur Ona myluoja Jėzų, kitas labiau hieratinis - figūros atkreiptos veidu į žiūrovą ir pavaizduotos taip, tarsi viena būtų kitos karališkas sostas.

„Šventieji globėjai ir jų simboliai“. Fernando ir Gioia Lanzi. Alma littera

                                         GEGUŽĖ – MARIJOS MĖNUO

   Gegužės mėnuo mus visus kviečia atverti savo širdis Prisikėlusio Jėzaus Kristaus Motinai Marijai. Velykų laike Bažnyčia sveikina Mariją kaip Dangaus Karalienę; ji savo įsčiose nešiojo ir prie širdies glaudė Dievo Sūnų, žmonijos Išgelbėtoją, ant savo Motiniškų kelių priėmė Jėzų nuimtą nuo kryžiaus, mirusį už žmonijos išganymą. Visų laikų Bažnyčia, pradedant pirmosiomis Sekminėmis, Marijai skiria ypatingą pagarbą ir kreipiasi į Ją su visišku pasitikėjimu. II Vatikano susirinkimas pateikia per du tūkstančius metų išaugusio teologijos mokslo - mariologijos sintezę: Marija ypatingu būdu dalyvauja Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios paslaptyje. Ji yra Bažnyčios Motina ir Jos dalyvavimas Bažnyčios, tuo pačiu Dievo Tautos ir viso pasaulio gyvenime yra „Motiniškas dalyvavimas“. Visai žmonijos išganymo misijai, kurią atliko Kristus ir kurią šiandien atlieka Bažnyčia, Marija suteikia motinišką pobūdį.

   Marijoje visuomet išganymas pačiu pilniausiu būdu pasiekia savo išsipildymą nuo pat Nekalto Prasidėjimo iki Dangun Ėmimo. Marija Dievo malonei atveria net tas širdis, kurios yra abejingos ir labiausiai nutolusios nuo Jos Sūnaus.

Marijoje viltis nugali baimę, ramybė nugali nerimą, gyvenimas nugali mirtį.

   Marija yra gražiosios, kilniosios meilės Motina. Jaunatvė ir grožis Marijoje yra nesunaikinami. Tesiartina jaunimas prie Marijos, tepamilsta ją jauna širdimi, tepasitiki ja, pavesdamas jai savo gyvenimą. Marija atsiliepia į šią meilę pačiu geriausiu būdu. Ir kaip sako šv. Bernardas: „Mariją sekdamas - nepaklysi, Marijai melsdamasis - nenusivilsi, apie Mariją mąstydamas - nesuklysi“.

   Marija yra dieviškosios Malonės Motina. Ji dalyvauja Kristaus ir Bažnyčios paslaptyje ir mūsų laikais. Marijoje, tik joje vienoje, mes randame gyvai įsikūnijusį visišką pasiaukojimą Dievui Tėvui, Dievui Sūnui ir žmonijos išganymo misijai, pasiaukojimą, kuris turi gaivinti kiekvieną pašaukimą. Marijoje yra įsikūnijusi tobula ištikimybė Šventajai Dvasiai, kuri yra kiekvieno pašaukimo įkvėpėja ir ugdytoja. Per gegužines pamaldas mes giedame Švč. Mergelės Marijos litaniją ir Jos garbei skirtas giesmes, meldžiamės ir pavedame save Jos globai. „Kristaus ir Bažnyčios Motinai pavedu visą pasaulį, visas žemės tautas, visus žmones, nes Marija yra visų mūsų Motina“ (Jonas Paulius II).

 

 Švč. Mergelės Marijos litanija

Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, eleison!
Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!

Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų!
Šventoji Dvasia, Dieve, pasigailėk mūsų!
Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų!

Šventoji Marija,   |   melski už mus!
Šventoji Dievo Gimdytoja,
Šventoji Mergelių Mergele,
Motina Kristaus,
Motina Bažnyčios,
Motina Dievo malonės,
Motina tyriausioji,
Motina skaisčiausioji,
Motina nepalytėtoji,
Motina nesuteptoji,
Motina meilingoji,
Motina stebuklingoji,
Motina geroji patarėja,
Motina Sutvėrėjo,
Motina Išganytojo,
Mergele išmintingoji,
Mergele garbingoji,
Mergele šlovingoji,
Mergele galingoji,
Mergele maloningoji,
Mergele ištikimoji,
Teisybės paveiksle,
Išminties soste,
Mūsų linksmybės priežastie,
Dvasios inde,
Garbės inde,
Įstabusis maldingumo inde,
Paslaptingoji rože,
Dovydo bokšte,
Balčiausiasis bokšte,
Aukso namai,
Sandoros skrynia,
Dangaus vartai,
Aušros žvaigžde,
Ligonių sveikata,
Nusidėjėlių gynėja,
Nuliūdusiųjų paguoda,
Krikščionių pagalba,
Karaliene angelų,
Karaliene patriarchų,
Karaliene pranašų,
Karaliene apaštalų,
Karaliene kankinių,
Karaliene išpažinėjų,
Karaliene mergelių,
Karaliene visų šventųjų,
Karaliene be gimtosios nuodėmės pradėtoji,
Karaliene į dangų paimtoji,
Karaliene šventojo rožinio,
Karaliene šeimos,
Karaliene taikos,

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
atleisk mums, Viešpatie!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
išklausyk mus, Viešpatie!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
pasigailėk mūsų!

TAVO APGYNIMO ŠAUKIAMĖS, * šventoji Dievo Gimdytoja! * Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, * bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk. * Mergele garbingoji ir palaimintoji, * mūsų Valdove, mūsų Tarpininke, mūsų Užtarėja, * su savo Sūnumi mus sutaikink,  savo Sūnui mus paveski, * savo Sūnui mus atiduoki!

Meski už mus, šventoji Dievo Gimdytoja!
Kad taptume verti Kristaus žadėjimų!

Melskimės. Meldžiame tave, Viešpatie Dieve, Švenčiausiajai Mergelei Marijai užtariant, leisk mums, savo žmonėms, išsigelbėti iš dabartinių sielvartų, visados džiaugtis sielos bei kūno sveikata ir gėrėtis amžinąja linksmybe. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

   Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog per amžius nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kuris bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. Pasitikėdami ir mes skubame prie Tavęs, Mergelių Mergele ir Motina! Mes einame pas tave ir, būdami nusidėjėliai, su gailesčiu puolame prie tavo kojų. Tu, Įsikūnijusio Žodžio Motina, nepaniekink mūsų žodžių, bet maloningai išgirsk ir išklausyk. Amen.

Giesmė

Sveika, Marija, Motina Dievo.
Dangaus mums duota naujoji Ieva!
Atmint mus teikis savo širdyje,
Melsk už mus Dievą, sveika, Marija!

Sveika, Mergele nesuteptoji,-
Kančioj mus guodi, ligoj globoji;
O kvepiančioji dangaus lelija,
Duok sveiką orą, sveika, Marija!

Tu žemei Dievą gimdei, penėjai,
Dangaus Valdovą, mūs Atpirkėją;
Tegul mūs šaliai palaima lyja,
Gink mus nuo bado, sveika, Marija!

Tu mirtį savo Sūnaus regėjai,
Ašaras graudžias po kryžium liejai;
Per savo kančią lyg Kalvariją
Duok mums kantrybės, sveika, Marija!

Šventa Mergele, pilna malonės,
Vienybę platink, sutaikink žmones,
Naikink rūstybę visų širdyje,
Suteik ramybę, sveika, Marija!

Šventoji Motin, visų tyriausia,
Duok nekaltybės dorą brangiausią,
Naikink širdyje pikto vergiją,
Duok Dievo meilę, sveika, Marija!

O Karaliene visų šventųjų,
Išgirsk meldimą žmonių kaltųjų,
Neleisk mums žūti baisioj ugnyje,
Nuvesk į dangų, sveika, Marija!

Sąžinės sąskaita ar sąžinės ištyrimas? 

    Matome, kad svarbu ne tik ką, bet ir kodėl padarome. Būtina savęs paklausti, iš kur kyla veiksmas, mintis ar išgyvenimas. Esmė – suvokti žalingų veiksmų, norų ar nusitekimų priežastį, nes tada visi nepasikeičiame ir „trepsime vietoje“. Dvasios gyvybei svarbu ne tik išpažinti Dievą, bet ir sąmoningai gyventi krikščioniškais principais. Dėl to svarbu ne vien „skaičiuoti, ką padariau“, bet ir tirti sąžinę, tada išpažinti klaidas, galėtis, dėkoti už atleidimą ir pasirinkus gėrį gyventi atnaujintą meile. Bažnyčia mums primena, kad tikrasis atsivertimas ir atgaila yra ne tik blogio išpažinimas, bet ir tikrosios vidinės laisvės suvokimas bei jos pasirinkimas. Be to, atgaila neatsiejama nuo veiksmo, nuo ryžto daryti gerą. Sąmoningas gėrio darymas kaip tik ir liudija atsivertimą ir naują gyvenimą. Pagaliau svarbu pastebėti, Ką Viešpats mums nori pasakyti per mūsų ribotumus: per juos jis atskleidžia savo gailestingumą ir malonę. Matome, kad svarbiau kitam padėti nei smerkti jį dėl klaidų ar nusikaltimų.

                                                                            Dievo atžvilgiu

    Koks mano pasitikėjimas Dievu? Kiek gyvenimu liudiju Viešpatį? Ar meldžiuosi tik tada kai prispaudžia bėdos? Kaip atpažįstu Dievą savo ir kitų gyvenime? Ar malda palydžiu dienas, savaites? Ar dalyvauju šv. Mišiose? Ar tradicinė malda man sava ir priimtina? Ar tariu Dievo vardą su pagarba, ar tikiuosi Jo malonės? Ar nesigėdiju pasirodyti krikščionimi? Ar priimu sprendimus pagal krikščioniškus principus? Kaip stengiuosi pažinti Dievą? Ką darau kad tobulėčiau dvasiškai? Kaip? Kada?

                                                                           Artimo atžvilgiu

    Ar sugebu atleisti, užjausti ir padėti kitam? Ar esu kantrus, garbingas, teisus? Ar mintyse ir kalbėdamas neteisiu kitų? Ar neišnaudoju, neapgaunu, nežeminu mažesniųjų ir silpnųjų? Ar atpažįstu pavydą, pyktį, kerštą, baimę? Ar rūpinuos vargšais ir

sergančiais, ištiktais bėdos? Ar kitų nepaskatinu daryti bloga? Kokį kitiems darau pavyzdį? Kokią atsakomybę jaučiu prieš kiekvieną šeimos narį? Ar priimu teikiamą gyvybę, ar padedu senesniesiems ir ligoniams išlaikyti orumą ir viltį? Kiek jaučiu atsakomybę už teisingumą ir tiesą visuomenėje ir ar saugau aplinką?

                                                                             Savęs atžvilgiu

    Ar priimu gyvenimą ir save patį kaip Dievo dovaną? Ar nepiktnaudžiauju valgymu, gėrimu, rūkymu? Ar pasirūpinu savo sveikata? Kaip ugdau širdies, minčių, darbų tyrumą? Ar esu nuolankus ir romus?

                                                           Ar galiu tikėtis Dievo atleidimo?

     Mūsų Kūrėjas – Dangiškasis Tėvas – iš meilės kuria, palaiko ir gelbsti pasaulį. Jis „neskubus rūstauti ir gailestingas“, bet kartu ir teisingas; Jis laukia mūsų ir niekada neatmeta „sugraudintos širdies“.

                                                       Ar išpažintis nėra žmogaus išgalvota?

    Šimtmečiais Bažnyčia ištikimai švenčia šį sakramentą sekdama Jėzaus nurodymą veikti Šventosios Dvasios galia ir tęsti Jo išganymo ir gydymo darbą: „kam atleisite.., kam sulaikysite..,“ (Jn 20, 21 – 23). Jėzus, mūsų Viešpats ir Išganytojas, taip pat ir mūsų gydytojas, laukia mūsų, kad galėtų laiminti.

                                                                      Kada eiti išpažinties?

    Rimtai ir sunkiai nusigręžus nuo Dievo (sąmoningai, sąmoningai ir apgalvotai pasirinkus blogį) būtina sakramento malonė, atkurianti ryšius su Dievu ir vienų su kitais. O jei nesame atsisakę Viešpaties, bet apmąstome minčių, sprendimų ir veiksmų pasekmes, sakramento malonė stiprina ryšius su Tėvu ir bendruomene. Dažnumas priklauso nuo sąmoningumo.

    Gyvenimas – „kelionė atgal į Tėvo namus“. Kiekvienas keliaujame skirtingai, vedami malonės ir sąmoningumo. Šiuo sakramentu išpažįstame mintimis, veiksmais ir apsileidimais prasižengę meilės įstatymui.

                                                                      Kodėl išpažinti?

     Nėra nė vieno, kuris nebūtų nusidėjęs. Nors esame gavę Šventąją Dvasią, neretai mąstome ir veikiame priešingai Evangelijai. „Kas sakosi esąs be nuodėmės tas yra melagis“ (plg. 1 Jn 1, 8) ir aklas. Visi pasielgiame neteisingai prieš Krikštu gautą tapatybę – įsūnystę – visiems reikia Dievo atleidimo.

     Antra vertus, mano geri ir neigiami veiksmai su aplinkiniais, t.y. su Kristaus kūnu – svarbu pripažinti šį bendruomeninį ryšį.

                                                               Ar būtina eiti pas kunigą?

     Siųsdamas savo Dvasią, Jėzus leido apaštalams tęsti Jo darbą, žinodamas žmogaus trapumą ir būtinumą apčiuopiamai būti Jo malonės paliestam. Žmogaus prigimčiai gyvybiškai svarbu patirti neregimą, bet tikrą Gailestingumą; kita vertus, galima sakyti, jog Visagalis trokšta būti žmogaus priimtas, kad patirtų iki žmogaus nusilenkiančią begalinę meilę. Visi turime savitus būdus vieni kitų atsiprašyti, gailėtis, atsilyginti, susitaikinti. Šis sakramentas – regimas būdas patirti Viešpaties apkabinimą. 

                                                                     Kas yra nuodėmė?

     Nusidėti reiškia „nepataikyti“ į taikinio centrą – šiuo atveju, į Dievo ir artimo meilės „centrą“. Sąmoningai ir apgalvotai pasirinkdami blogį atsisakome ryšio su Dievu. Kita vertus, nuodėmė – tai ne vien atsisakymas Dievo ar nesilaikymas Jo įstatymų, bet dar svarbiau – tai atsisakyti, spręsti ir veikti be meilės, leisti sau prasižengti, apsileisti, likti abejingam meilei – „Viršum visko tebūnie meilė“. Ne tiktai, nuodėminga leisti sau gyventi be Dievo, ar tarsi Jis būtų tik šalia, o mes gyvename nejautrūs kitiems, savanaudiškai.                                                 

                                                    Ar teisybė, kad nuodėmė gali pavergti?

     Neapgalvoti sprendimai, bejausmiai ir be atsakomybės veiksmai tampa įpročiu ir mus pavergia. Juolab kad neatpažindami Dangiškojo Tėvo esybės ir veikimo, lengvai pasišaliname nuo Jo ir apsiprantame gyventi, tarsi Dievo nebūtų. Neretai tai nuveda į dvasinę ir psichologinę mirtį; šitaip galime tapti blogio vergais.

                                                                 Asmeninis gailesčio aktas

     Mano Dieve, iš visos širdies gailiuosi už savo nuodėmes. Įžeidžiau Tave, be galo gerą ir vertą būti mylimą labiau už viską; įžeidžiau ir Tavo mylimus žmones. Prisidėjau prie blogio savo aplinkoje. Tu manęs nebaudi, bet atleidi mane gydydamas ir suteikdamas savo gailestingumą. Tau padedant ryžtuosi Tavęs nebeįžeisti, neskleisti blogio. Ryžtuosi saugotis nuodėmės ir progos nusidėti. Padėk, Viešpatie, man šį pasiryžimą įvykdyti.

     Jėzau, mano Išganytojau, broli ir Viešpatie, savo mirties ir prisikėlimo paslaptimi Tu išlaisvinai mane iš mano nuodėmių ir gydai mano sielą, tad suteikęs savo ramybę, padėk man skleisti meilės, teisingumo ir tiesos vaisius.

Dabar ryžtuosi atlikti savo išpažintį...

 

Instrukcija

DĖL SANTUOKOS ĮREGISTRAVIMO PARAPIJOS SANTUOKŲ KNYGOJE IR CIVILINĖS METRIKACIJOS ĮSTAIGOJE bei dėl pasirengimo Santuokos sakramentui  programos įgyvendinimo

1. Nuo Nepriklausomybės pradžios Lietuvos vyskupijose galiojanti pasirengimo Santuokos sakramentui programa (žr. LVK Nutarimas dėl pasirengimo Santuokos sakramentui programos, „Bažnyčios žinios“ 1996 Nr. 22; bei LVK Instrukcija dėl pasirengimo Santuokos sakramentui programos įgyvendinimo, „Bažnyčios žinios“ 2006 Nr. 7) daugeliui padėjo sąmoningiau priimti šį sakramentą. Per šį laikotarpį įvyko nemažai pokyčių, į kuriuos reikia naujai atsižvelgti rengiant sužadėtinius santuokai bei informuojant civilinės metrikacijos įstaigas apie bažnyčiose sudarytas santuokas.

 2012 m. kovo 23 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Vyskupų Konferencija pasirašė naują SUSITARIMĄ, pagal kurį iš esmės nustatoma nauja pranešimų apie vien tik  bažnyčiose sudarytų santuokų tvarka. Pagal iki šiol galiojusią tvarką sutuoktiniai turėdavo būti informuojami, kad pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės ir Lietuvos Vyskupų konferencijos susitarimą, apie vien tik Katalikų Bažnyčioje sudarytą santuoką per dešimt dienų jie patys turėdavo pranešti civilinės metrikacijos įstaigai. Sutuoktiniams per šį laiką nepranešus apie šios santuokos sudarymą civilinės metrikacijos įstaigai, civilines teisines pasekmes ši santuoka sukels nuo jos įtraukimo į valstybinę apskaitą momento.

Pasirašius naująjį susitarimą prievolė pranešti vien tik apie bažnyčioje sudarytą santuoką tenka parapijos klebonui.

Pateikiame šią atnaujintą INSTRUKCIJĄ, kuria siekiama padėti sklandžiau įgyvendinti pasirengimo Santuokos sakramentui programą bei atsiliepti į naujai iškilusius klausimus ir uždavinius.

 

Atsakomybė už tinkamą sužadėtinių parengimą Santuokos sakramentui

2. Sužadėtiniai, norintys sudaryti bažnytinę santuoką, ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki numatytos vestuvių datos užsiregistruoja parapijoje, kurioje nori susituokti, ir tada siunčiami į pasirengimo Santuokos sakramentui kursus. Klebonas, kurio parapijoje teikiama santuoka, turi užtikrinti tinkamą sužadėtinių parengimą, taip pat įsitikinti jų laisvu stoviu, t. y. tuo, kad jie neturi jokių kliūčių sudaryti bažnytinę santuoką, bei pasirūpinti sužadėtinių katecheze.

Pasirengimas Santuokos sakramentui vyksta parapijoje, kurioje santuoka bus laiminama. Jei sužadėtiniams tai neįmanoma, jie gali pasirengti parapijoje, kurioje turi buveinę arba laikinąją buveinę. Tada ikisantuokinės apklausos anketą ir kitus dokumentus kartu su parapijos klebono leidimu tuoktis už parapijos ribų sužadėtiniai pristato į parapiją, kurioje sudaroma santuoka. Kai tuokiamasi užsienyje, šie dokumentai siunčiami per vyskupijos kuriją.

Tose bažnyčiose, kuriose laiminama daug santuokų, sužadėtiniai Santuokos sakramentui turi būti parengiami geriau, didesnį dėmesį skiriant sužadėtinių katechezei ir pasirengimo kursams. Tokių bažnyčių klebonai pateikia vyskupui sužadėtinių rengimo programą ir, ordinarui ją patvirtinus, gauna teisę santuokai rengti kitų parapijų sužadėtinius.

Jeigu klebonas neturi galimybės gerai parengti sužadėtinius, gyvenančius ne jo parapijoje, jis turi atsisakyti laiminti jų santuoką. Leidimas priimti Santuokos sakramentą tinkamai neparengtiems sužadėtiniams yra tiesioginis klebono pareigų apleidimas.

Pasirengimo santuokai metu svarbu įvykdyti ne tik teisinius reikalavimus, bet ir rūpestingai organizuoti patį pasirengimo programos vykdymą, sužadėtiniams padėti suvokti Santuokos sakramento prasmę bei reikšmę ir iš jo kylančius įsipareigojimus, panaudoti šią proga evangelizacijai. Sužadėtinius kunigas turėti paraginti atnaujinti religinę praktiką, jei ji buvo nutrūkusi.

 

Laisvo stovio santuokos, šventimų ar įžadų atžvilgiu ir krikšto fakto nustatymas

3. Laisvas stovis ankstesnės bažnytinės santuokos, šventimų ar vienuolinių įžadų atžvilgiu nustatomas pagal sužadėtinių pateiktą ne anksčiau kaip prieš 6 mėn. išduotą krikšto liudijimą iš krikšto parapijos. Šiame krikšto liudijime būtinai turi būti pažymėta, kokie įrašai ir pastabos yra Krikšto knygoje, arba tai, kad jų nėra. Krikšto vietos klebonas privalo išduoti tokį krikšto liudijimą sužadėtinių ar jų šeimos narių prašymu.

Jei laisvas stovis ankstesnės bažnytinės santuokos, šventimų ar vienuolinių įžadų atžvilgiu nenustatytas pagal Krikšto knygos išrašą, parapijos, kurioje laiminama santuoka, klebonas gali jį nustatyti pagal sužadėtinių gyvenamosios ar krikšto vietos klebono arba kito kunigo liudijimą; taip pat pagal sužadėtinių tėvų ar artimųjų priesaika patvirtintą liudijimą.

Jeigu Krikšto knygoje įrašo nėra, krikšto faktas nustatomas pagal anksčiau išduotą krikšto liudijimą arba liudininkų priesaiką (plg. kan. 876). Tokiu atveju krikšto faktą patvirtinantį dokumentą kartu su pranešimu apie sudarytą santuoką reikia siųsti klebonui, kurio parapijoje įvyko krikštas. Klebonas, gavęs pranešimą apie jo parapijoje įvykusį krikštą, kuris nebuvo įregistruotas Krikšto knygoje, krikšto duomenis įrašo atitinkamų metų Krikšto knygos papildomame lape, o gautą dokumentą saugo parapijos archyve.

Laisvo stovio santuokos, šventimų ar įžadų atžvilgiu ir krikšto fakto nustatymui patvirtinti ir išduoti dokumentai galioja pusę metų.

 

Leidimas tuoktis už parapijos ribų

4. Santuokos sakramentą, kaip ir kitus sakramentus, tikintieji priima savo parapijoje. Jei santuoka laiminama vieno iš sužadėtinių parapijoje, leidimo tuoktis už parapijos ribų nereikia.

Santuoka gali būti laiminama ir kitoje parapijoje ar bažnyčioje, tačiau tos parapijos klebonas ar bažnyčios rektorius privalo turėti parapijų, kurioms priklauso sužadėtiniai, klebonų raštišką leidimą. Kai yra pakankamas pagrindas, sužadėtinių prašymu parapijos klebonas išduoda leidimą jiems tuoktis už parapijos ribų. Pakankamu pagrindu rengtis santuokai ir tuoktis už parapijos ribų laikomas rimtas ir motyvuotas sužadėtinių apsisprendimas tuoktis pasirinktoje bažnyčioje. Pirmumas visada turi būti teikiamas sielovadai ir sąmoningam Santuokos sakramento priėmimui.

Katalikas yra laikomas tos parapijos parapijiečiu, kurioje turi buveinę arba laikinąją buveinę (plg. kan. 107 § 1). Pagal Kanonų teisę (plg. kan. 102) buveinė įgyjama apsigyvenus kokios nors parapijos ar bent jau vyskupijos teritorijoje ir ketinant ten pasilikti visam laikui arba išgyvenus toje vietoje pilnus penkerius metus. Laikinoji buveinė įgyjama apsistojus kokios nors parapijos ar bent jau vyskupijos teritorijoje ir ketinant ten pasilikti tris mėnesius arba išgyvenus toje vietoje pilnus tris mėnesius.

Leidimo tuoktis už parapijos ribų pažyma galioja pusę metų.

 

Užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių santuokos ir santuokos su užsieniečiais

5. Jei ketinama tuoktis Lietuvoje, pasirengimo santuokai reikalavimai vienodai taikomi tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje gyvenantiems sužadėtiniams. Pasirengimo kursus jie gali išklausyti Lietuvoje arba šalyje, kurioje gyvena, gaudami atitinkamą liudijimą. Kai dėl kalbos nemokėjimo asmuo nelanko pasirengimo Santuokos sakramentui kursų, kunigas privalo (prireikus per vertėją) priminti ir pamokyti pagrindinių tikėjimo tiesų, pirmiausia to, kas susiję su krikščioniškąja santuoka bei sakramentais (kan. 1063 §2), o nekataliką supažindinti su katalikiškos santuokos tikslais ir savybėmis.

Jei vienas iš ketinančiųjų tuoktis pakrikštytas ne Katalikų Bažnyčioje arba apskritai yra nekrikštytas, reikalingas katalikiškos pusės gyvenamosios vietos arba santuokos vietos vyskupo leidimas mišriai santuokai arba atleidimas nuo skirtingo kulto kliūties. Santuokos, kai vienas ar abu sužadėtiniai yra ne Lietuvos piliečiai, bažnyčioje gali būti laiminamos tik tada, kai jie susituokę civiliškai.

Visais atvejais vengtinas skubotumas, kai trumpam į Lietuvą sugrįžę sužadėtiniai nori kuo greičiau sudaryti bažnytinę santuoką. Tikintieji turi būti informuojami, kad laiku kreiptųsi dėl santuokos sudarymo, išsiaiškintų visus reikalavimus ir tinkamai pasirengtų. Atleidimas nuo reikalavimų, nustatančių pasirengimo santuokai laiką, rezervuotas vietos ordinarui.

Į užsienį išvykę katalikai visokeriopai skatinami įsitraukti į savo tautos parapijų ar misijų gyvenimą, o ten, kur jų nėra, – į gyvenamojo krašto Bažnyčios parapijas.

 

Santuokos įregistravimas parapijos Santuokų knygoje ir civilinės metrikacijos įstaigoje

6. Parapijos klebonas atsakingas, kad jo parapijoje būtų rūpestingai vedama Santuokų knyga ir archyve saugojamos sužadėtinių ikisantuokinės apklausos anketos bei jų pateikti dokumentai.

Kiekvienoje parapijoje privaloma pildyti  Santuokų registrų knygą, kuri  saugoma parapijos archyve.

Parapijos klebonas per dešimt dienų po santuokos sudarymo bažnyčios nustatyta tvarka privalo pateikti santuokos sudarymo vietos civilinės metrikacijos įstaigai nustatytos formos pranešimą apie bažnyčios nustatyta tvarka sudarytą santuoką. Pranešimas apie bažnyčios nustatyta tvarka sudarytą santuoką pildomas lietuvių kalba ir gali būti pateikiamas asmeniškai, faksu ar elektroniniu būdu. Jei pranešimas pateikiamas faksu ar elektroniniu būdu, ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo santuokos bažnyčios nustatyta tvarka sudarymo dienos civilinės metrikacijos įstaigai perduodamas pranešimo originalas.

Pildant santuokos pasirengimo anketą tiems sutuoktiniams, kurie tuoksis vien tik bažnyčioje, pildomas ir nustatytos formos pranešimas, skirtas civilinės metrikacijos įstaigai. Šis pranešimas privalo būti  pildomas trimis egzemplioriais, kurių vienas perduodamas civilinės metrikacijos įstaigai, antras paliekamas santuokos pasirengimo anketoje, trečiasis – mėnesio bėgyje pristatomas (arki)vyskupijos kurijai.

Civilinės metrikacijos įstaigos įsipareigoja, kad apie santuokas, apie kurias teisės aktų nustatyta tvarka pranešė Katalikų Bažnyčios įgalioti asmenys, įtraukimą į valstybinę apskaitą kas pusę metų registruotu laišku, faksu ar elektroniniu paštu bus informuojama atitinkamos vyskupijos kurija.

Parapijos klebonui per šį laiką nepranešus apie šios santuokos sudarymą civilinės metrikacijos įstaigai, civilines teisines pasekmes ši santuoka sukels nuo jos įtraukimo į valstybinę apskaitą momento, o iškilusiuose teisiniuose ginčuose materialinė atsakomybė tenka parapijos klebonui bei vietos parapijai.

 

Pranešimas apie įvykusią santuoką ir jos registravimas Krikštų knygoje

7. Laikantis kan. 535 § 2 reikalavimų, Krikšto knygoje visada įrašytina pastaba apie tikinčiųjų santuoką. Klebonas atsakingas, kad, gavus pranešimą apie kitoje parapijoje ar bažnyčioje įvykusią santuoką, atitinkamos pastabos būtų įrašytos į jo parapijos Krikšto knygą, o apie jo parapijoje palaimintą santuoką nedelsiant būtų pranešta sutuoktinių krikšto vietos klebonui.

Jei asmuo krikštytas ne Katalikų Bažnyčioje, tačiau perėjęs į ją, pranešimas apie jo santuoką siunčiamas į parapiją, kurioje jis buvo priimtas į Katalikų Bažnyčią.

 

Išsiskyrusių ir antrą civilinę santuoką sudariusių tikinčiųjų sielovada

8. Priėmę Santuokos sakramentą, o po to išsiskyrę ir sudarę antrą civilinę santuoką arba praktiškai kartu ne santuokoje gyvenantys katalikai lieka Bažnyčios nariais, kuriems būtinas ypatingas sielovadinis dėmesys. Tokį vedybinį gyvenimą gyvenantieji negali priimti Susitaikymo sakramento ir Komunijos, tačiau yra skatinami melstis, dalyvauti šv. Mišiose, socialinėje-karitatyvinėje parapijos veikloje, ugdyti savo ir savo vaikų dvasinį gyvenimą.

Kadangi santuokos ryšys yra neišardomas iki vieno iš sutuoktinių mirties arba santuokos pripažinimo negaliojančia, katalikai negali sudaryti antros bažnytinės santuokos. Viešos ceremonijos, kuriose laiminami žiedai ar naują civilinę šeimą sukūrę žmonės, ypač kai tai daroma iškilmingai ateinant prie altoriaus, gali būti klaidingai laikomos bažnytine santuoka arba kelti tikinčiųjų papiktinimą. Todėl toks tikinčiųjų apsisprendimas gyventi kartu negali būti laiminamas, imituojant Santuokos sakramento apeigas arba panaudojant kokius nors jų elementus šv. Mišiose ar šalia jų.

 

                                                                                       Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

                                                                                       Lietuvos Vyskupų Konferencijos

                                                                                        Pirmininkas

  Vysk. Gintaras Grušas

  Lietuvos Vyskupų Konferencijos

  Generalinis sekretorius

 

 Pal. J. Matulaičio biografija

 

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, 5 km į šiaurę nuo Marijampolės, ūkininkų šeimoje. 1879–1886 m. mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje. 1889 m. išvyko į Lenkiją ir įstojo į Kelcų gimnaziją, o 1891 m. – į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai 1893 m. šią seminariją uždarius, toliau studijavo Varšuvos seminarijoje. 1895 m. ją baigė geriausiais pažymiais ir buvo rekomenduotas į Petrapilio dvasinę akademiją, kur pelnė aukso medalį bei įgijo magistro laipsnį.

 

1898 m. Petrapilyje įšventintas kunigu, po metų išvyko studijuoti į Fribūrą Šveicarijoje. 1902 m. apgynė aukščiausio įvertinimo sulaukusią disertaciją ir įgijo teologijos daktaro laipsnį. Vėliau dėstė Kelcų kunigų seminarijoje, 1905–1907 m. Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, įsitraukė į plačią krikščioniškąją socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams, nepaisydamas tautybės ir religijos skirtumų.

 

1907–1911 m. Jurgis Matulaitis dėstė sociologiją Petrapilio dvasinėje akademijoje. Profesoriaudamas akademijoje, apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje. 1909 m. davė pirmuosius vienuolio įžadus. 1911 m. tapo marijonų vienuolijos generolu. 1914–1918 m. gyvendamas Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Bielianuose, globojo našlaičių prieglaudą, pats rinko jai aukas.

 

1918 m. grįžęs į Lietuvą, Jurgis Matulaitis Marijampolėje sutvarkė karo nuniokotą marijonų vienuolyną, įsteigė naują Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją. 1918 m. gruodžio 1 d. konsekruojamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus, sykiu vadovaudamas marijonams. 1924 m. įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją.

 

1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų ir popiežiaus Pijaus XI paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. Daug prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, bažnytinės Lietuvos provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo. Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną.

 

Jau per arkivyskupo Jurgio Matulaičio laidotuves Kaune kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) prabilo apie jį kaip apie šventąjį. Popiežius Pijus XI Jurgį Matulaitį pavadino „tikrai šventu vyru“. Garsas apie Jurgio Matulaičio šventumą dar labiau pasklido jo kūną 1934 m. spalio 24 d. perkėlus iš Kauno arkikatedros kriptos į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią. Šioje bažnyčioje sarkofagui su Jurgio Matulaičio palaikais tapus lengviau prieinamam, žmonės prie kapo dažnai prašydavo malonių per jo užtarimą. Ant sarkofago ėmė atsirasti raštelių su padėkomis už gautąsias malones. Tai davė akstiną pradėti beatifikacijos bylą.

 

Beatifikacijos byla pradėta Romoje 1953 m. Iki 1978 m. gauta apie 900 atsiliepimų bei padėkų už gautąsias malones dvasiai ir kūnui, daugiausia už pagijimus iš įvairių ligų. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II įvertino Dievo tarno Jurgio Matulaičio dorybes kaip tikrai labai didvyriškas bei suteikė jam garbingojo Dievo tarno titulą. Patikrinus Šventajam Sostui pateiktą informaciją apie stebuklingąsias malones, arkivyskupas Jurgis Matulaitis 1987 m. paskelbtas palaimintuoju.

 

Popiežius Jonas Paulius II 1987 m. birželio 28 d. palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos šv. Mišių homilijoje kalbėjo: „Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją.“ Tai pati geriausia ir tiksliausia pal. Jurgio gyvenimo ir veiklos santrauka. Visus 56 savo gyvenimo metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Todėl ėmė savo kryžių – o kryžius, kurį tais permainų laikais jam teko imti ir nešti, tikrai buvo sunkus – ėmė tą kryžių ir sekė Kristumi. Ir buvo pasirengęs – įvairiais būdais – prarasti gyvybę dėl Kristaus. Tai liudija jo darbai ir žodžiai, visa jo ganytojiška tarnystė. Negailėjo savęs, nesiekė išsaugoti savo gyvenimo. Daugelį kartų buvo pasirengęs jį prarasti. Kaip tik todėl atrado tokią gyvenimo pilnatvę, kokią žmogus tegali atrasti Kristuje.“

 

 

Pelenų diena

Kiekvienais metais Pelenų diena Bažnyčia pradeda gavėnios laiką. Skirtas pasiruošti švęsti didžiajai šventei – Kristaus Prisikėlimui, šis liturginis laikas yra kelias, vedantis į Kristaus kančios garbinimą ypatingu būdu Didžiojo tridienio dienomis ir, kaip skelbia Evangelija, įžengimas į Prisikėlimo džiaugsmą kartu su triumfuojančiu Kristumi.

Pelenų dienos liturgija lyg ir kontrastuoja su taip staiga nutrūkusiu eiliniu liturginiu laiku. Dievo žodis moko atgailos, atgailą ir nusižeminimą simbolizuojantis violetas kreipia dėmesį į mūsų netobulumus, o pirmąją gavėnios dieną kaip visiško žmogaus trapumo ir mirtingumo ženklas ant galvų barstomi pelenai. Ties pastaruoju momentu ir susitelkime.

Pelenų barstymas sakant žodžius: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir dulke pavirsi“ – labai primena anksčiau nemirtingo Adomo būseną po nuopuolio, arba „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ – tai Jono Krikštytojo šauksmas, daug kartų pakartotas daugybės šventųjų, iškelia mums prieš akis tiesą: mes esame nuodėmingi.

Pelenai – sunykimo simbolis – siejasi su nuodėmės ir išgelbėjimo drama. Krikščionybė pačia giliausia savo esme yra apibrėžiama, viena vertus, nuodėmės, pasmerkimo, o kita vertus, teisumo ir išgelbėjimo Kristuje sąvokomis. Tikėjimas, kad žmogus buvo Dievo sukurtas nemirtingas ir ši būsena jam grąžinama per Kristaus Prisikėlimą, jei įsijungiama į mistinį Kristaus Kūną, apima ir nuopuolio momentą. Turima omenyje, jog žmogus pasipriešino Dievo valiai ir taip pats transformavo savo būvį iš nemirtingumo būsenos į mirties ir irimo, kylančio iš nuodėmės (ypač pirminės), būseną.

Šis Adomo ir Ievos nusisukimo nuo Dievo vyksmas yra krikščioniškasis mirties ir skausmo slėpinio paaiškinimas. Pasaulis prisipildė skausmo ir neteisybės dėl prieš Dievą nukreipto žmogaus pasirinkimo. Apskritai kiekvienas Dievo valios nepaisymas tampa mirties šaltiniu. Ir atvirkščiai – Kristuje žmogus yra išgelbstimas iš mirties slėpinio, o nemirtingumas grąžinamas prarasto amžinojo gyvenimo pavidalu.

Taip iš tikėjimo Kristaus Prisikėlimu kyla suvokimas, jog amžių pabaigoje mūsų kūnai bus prikelti ir visas , visas žmogus, ne vien tik siela, kuri, kaip žinome, yra nemirtinga, stos prieš Dievo teismą. Šis perėjimas (kaip ir senojo Izraelio išgelbėjimas iš Egipto nasrų), šis išgelbėjimas iš mirties nasrų vyksta Kristuje, išganingame Dievo įsikišime į istoriją, įvykusiame per Jėzų, šįkart visam laikui ir pačiu plačiausiu būdu. Kristus savo mirtimi ir Prisikėlimu kiekvienam yra perėjimas iš mirties į gyvenimą, ir būtent tai ruošiamės švęsti per Velykas.

Gavėnia tuotarp kreipia mūsų žingsnius į laikinumo tikrovę, mūsų trapumo tikrovę, kad galiausiai pasitiktume Kristaus kančios šventimą atviromis ir nuolankiomis širdimis, kad mūsų ribotumas nesutrukdytų atsiverti Viešpaties malonei. Todėl per gavėnią ir ypač pirmą jos dieną toks ryškus žmogaus silpnumo ir irimo akcentas. Pelenų barstymas ant galvos yra senas, iš senojo Izraelio ateinantis ir krikščioniškojoje tradicijoje prigijęs atgailos ženklas, sakantis: „Aš matau, Viešpatie, save tokį, koks iš tikrųjų esu – silpną ir trapų, mirtingą ir visiškai priklausantį nuo Tavęs“.

Tokia yra Pelenų dienos liturgijos prasmė – išgyventi visišką nuolankumą Dievo akivaizdoje.

 

 

Gavėnios mąstymai

 

 

Jo jungas man ant kaklo, jis išsekina mano jėgas. (Plg Rd 1, 14)

Viso pasaulio svoris!
prispaudžia į kelio dulkes
atstumtas
išsekęs.
Storas rąstas
užgriuvęs ant jo kaklo
- prispaudęs lyg pelę spąstuose!

Kas begalėtų atsikelti
po tokio kritimo!

Nei vienas praeivis,
nei verkiančios moterys
nei guodžiantys draugai
nei motinos prisilietimas
guodžiantis, raminantis...
net besityčiojanti minia.

Prispaustas ir vienas.
Kur Dievas?

Sumaišytas su žemės dulkėm
prislėgtas
nualintas.
Po neaprėpiamu
blausiai mėlynu dangumi.

Ar kas nors kada galėtų vėl atsistoti
po tokio kritimo?

VIENINTELIS tiki.

Aukštai,
blausiai mėlyno dangaus skliaute
saulė žeria spindulius,
glamonėdama medį,
gulintį ant Jo veido.

 

Kiekvieno gyvenime yra vidinio vienišumo valandėlės, kuriose atmetimo jokie žodžiai negali išreikšti. Nusenusių izoliacija, praradimas mylimojo, šeimyninės laimės sugriuvimas, karo baisenybės, darbo praradimas, nutrūkę santykiai, neišsipildę svajonės... Prislėgti šių baisenybių, jaučiamės lyg sutrypti kirminai!
Jėzus patyrė šias tuštumas savuoju kūnu. Jis išgėrė taurę iki paskutinio lašo, vis dar pasitikėdamas Tėvo ištikima meile. Tik su Juo galime pakilti iš purvo, nusikratyti dulkes ir tęsti kelionę link mūsų galutinio tikslo.

 

Melskimės...

Viešpatie Jėzau, kai viskas
atrodo per sunku,
kai jaučiamės
gyvenimo prislėgti,
kai niekas daugiau
nebeturi prasmės,
paliesk mus ir sušildyk
savąja meile.

Suteik stiprybės
ištarti savo AMEN
Dievui ir pasitikėti
Tėvo globa.

 

 

Verbų sekmadienis

Tai sekmadienis prieš Velykas, kuriame paminimas iškilmingas Kristaus įžengimas į Jeruzalę, kada "gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakas ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: "Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu - Izraelio karaliui!" (Jn 12, 12). Šiam įvykiui prisiminti per Verbas šventinamos palmių, alyvmedžių ar kitų medžių šakelės, vadinamos verbomis.

Lietuvoje verboms paprastai naudojama kadugių ar sprogstančių gluosnių šakos. Vakarų Bažnyčioje verbų šventinimas žinomas jau nuo popiežiaus Gelazijaus (492-496) laikų. Nuo VIII a. jos šventinamos per mišias ir paskui dalijamos žmonėms. Pažymėtinos verbos Romos Šv. Petro bazilikoje. Popiežiaus Siksto V suteikta privilegija verbas šiai bazilikai paruošia ir pristato viena giminė (Bresca di S. Remo). Jos gaminamos iš sausų palmių šakų, sudarant įvairias figūras ir ornamentus. Tokių verbų kasmet padaroma 600 (300 bazilikai ir 300 kitų bažnyčių kapituloms bei vienuolynams). Popiežiui pagaminti ir padovanoti verbą turi vienuolės kamaldulės (privilegija suteikta 1829 m. popiežiaus Leono XII). Ši verba labiau panaši į medelį su visokiais papuošalais ir paveikslais. Tą verbą popiežius paprastai padovanoja kokiam nors žymesniam asmeniui (ją iš popiežiaus Pijaus XI 1926 m. gavo arkivyskupas P. Karevičius).

Lietuvoje buvo tikima, kad pašventintos verbos apsaugo nuo žaibo įtrenkimo, todėl jos buvo nešamos namo ir užkišamos už stogo gegnės palėpėje. Verbų sekmadienio rytą viena kita likusia kadugio šakele tol plakami snaudaliai, kol pažada velykinį margutį.

Pastaruoju metu Lietuvoje paplito Vilniaus krašto verbos, padarytos iš džiovintų laukinių gėlių. Jos susijusios su senaisiais Vilniaus amatininkų cechais ir buvo kuriamos kaip puošmenos procesijoms, vėliau ši paskirtis nunyko ir tokios puokštės virto verbomis.

 

 

Didysis ketvirtadienis

Šiek tiek istorijos

Didžiosios savaitės ištakas randame II amžiaus pradžioje. Rytuose Viešpaties mirtį tikintieji minėdavo 14-ą Nisan mėnesio dieną, o Vakaruose Prisikėlimą minėdavo pirmąjį sekmadienį po 14-tos Nisan dienos. 325-aisiais Nikėjos susirinkimas nustatė vieną visiems bendrą Velykų slėpinio šventimo datą – pirmąjį sekmadienį po 14-tos Nisan dienos, kuri apimtų ir Didįjį penktadienį, Didįjį šeštadienį ir Velykų sekmadienį.

IV amžiuje buvo prijungtas Didysis ketvirtadienis, siekiant paminėti Eucharistijos įsteigimą. Sekmadienis prarado išskirtinę svarbą, nes dėmesys buvo sutelktas ties Didžiojo Tridienio ketvirtadieniu, penktadieniu ir šeštadieniu.

Pagal nuo viduramžių įsigaliojusią tradiciją, kuri sunyko tik ne per seniausiai, Velykų slėpinio centre būdavo mirusio Kristaus figūra, ir švenčių ašis buvo Didysis penktadienis. Popiežius Pijus XII ir vėliau Vatikano II susirinkimas iškėlė Prisikėlimo svarbą, neatskiriant jo nuo mirties. Šiandien minime mirtį ir prisikėlimą kaip vieną įvykį. Velykų Vigilija ir Prisikėlimo sekmadienis – Didžiojo Tridienio centras ir viršūnė bei krikščioniško tikėjimo šerdis.

Didysis ketvirtadienis. Prasmė

Didysis Tridienis prasideda Ketvirtadienio vakaru, Viešpaties Vakarienės šventimu. Jos metu prisimenama Eucharistija, Viešpaties dovana. Su dėkingumu švenčiame Eucharistijos dovaną, kurią Viešpats įsteigė vienu sudėtingiausių savo gyvenimo momentų, prieš pat kančią, parodydamas savo pasiaukojamą meilę ir dovanodamas savo gyvenimą iki laikų pabaigos.

Dėkodami už Eucharistijos dovaną Jėzui, dėkojame ir už su ja susijusias dovanas – kunigystę, per kurią Jėzus užtikrina savo dovanos tęstinumą, ir meilės įsakymą, mūsų krikščioniško tikėjimo centrą. Tą vakarą Jėzus plauna mokiniams kojas, parodydamas, kad nuolankumas ir tarnystė yra labai konkreti tikros meilės išraiška. Šį gestą Bažnyčia pakartoja per l